Ar esu pasiruošęs naudoti vidinį matymą? O gal aš dar per jaunas arba jau per senas tam?

Kada mes esame kažkam pasiruošę?

Kai baigiame mokyklą gauname atestatą, kuriame mokytojai įvertina praeitą mūsų mokymosi etapą, dalinai galimybę tobulėti ir pasiruošimą, renkantis tolimesnį gyvenimo kelią.

Kai žmogus renkasi darbovietę, ar dirbdamas ilgesnį laiką toje pačioje, turi praeiti med. komisiją, kuri patvirtina arba paneigia jo pasiruošimą dirbti atitinkamose pareigose.

Kai sportininkas ruošiasi atlikti sportinį veiksmą, jis įžengia į aikštelę arba stoja prie starto linijos tuo parodydamas savo pasiruošimą rungtyniauti.

Trumpiau tariant, pirmu ir antru atveju apie mūsų pasiruošimą sprendžia kiti. Trečiu atveju – mes patys. Kuris variantas geresnis? Tam tikru momentu abu variantai yra tinkami, nes tai yra mūsų tobulėjimo etapai. Pirmu atveju, kai jaunas žmogus mokosi pažinti sistemą ir didina savo atsakomybes, jo pastangas ir dalinai pasiruošimą gyvenimui įvertina mokytojai. Vėliau, prisiimdami vis daugiau atsakomybių, mes augame savo vidumi.

Žmogus, eidamas prie starto linijos, žino, kad galutinis rezultatas yra jo rankose ir jis tam būna pasiruošęs. O kaip jis žino, kad yra pasiruošęs startuoti? Tiesiog jis tai jaučia. Tai yra – jis vadovaujasi savo vidine nuojauta. Tuo šeštuoju pojūčiu, kitaip vadinamu intuicija. Dar sakoma – jis jaučia širdimi. Ir nesvarbu, koks tavo amžius. Šis Tavo vidinis kompasas yra pats tiksliausias patarėjas visose gyvenimo srityse. Naudotis juo nėra jokių amžiaus apribojimų, nes tai yra mūsų atsakomybė bet kuriame gyvenimo etape.

O vidinis matymas, kitaip vadinama aiškiaregystė yra lengvai išsiugdoma, jeigu žmogus per gyvenimą eina vedamas savo širdies. Naudojant visus šešis savo pojūčius gyvenime daug lengviau galima pasiekti savo tikslus, daug lengviau galima tapti sėkmingu ir laimingu. Tad jeigu kas nors pasako – aš jau per senas tam, nedvejodamas Jums atsakau – tai netiesa, tai mitas.

Belieka Jūsų paklausti. Gal jau atėjo laikas Jums tapti savo gyvenimo režisieriumi (nebe aktoriumi)? Vedamas savo širdutės tą gali pasiekti kiekvienas. Ir kiekvienas gali tapti laimingu, nepriklausomai koks yra Jūsų amžius ar išsilavinimas.

Pabaigai - grąžios ir gilios Aušrinės Pavasaris eilės:

Mes sugrįžtam per pievas į niekad nemirštantį laiką,

Kur labiausiai norėjom išraižyt TĄ žodį peiliu -

Ant pavasario sienų, ant sodų, kur vasaras žaidėm...

Kur ramunė išbūrė mums ateitį vienu žodžiu.

Mes sugrįžtam į laiką, kur rodos, jau nieko nereikia,

Ir gyvenimo upėj vėl ieškom tik mūsų veidų.

Juos suradę, mes maudomės laimėj, truputį apsvaigę,

Tarp tada dovanatų, bet žydinčių šiandien gėlių.

Nusivesiu Tave dar į niekad nebuvusį laiką,

Jei norėsi, pasuksim dar niekad nebūtu keliu,

Pažadėk, kad labiau Tau už viską to reikia,

Jog norėsi keliauti toliau, kad tik būtum kartu.

Iki,

Ričardas